XIX a. pr. nepasižymėjo plaukų spalvų eksperimentais: konservatyvi visuomenė nepriėmė ryškių spalvų ir kritikavo kosmetikos naudojimą. Taip nuo pirmųjų kolonistų laikų ir per visą XIX a. plaukų dažymas asocijavosi su perdėta tuštybe arba amoralumu. Moteris pirmiausia buvo laikoma žmona ir motina, o ne žavėjimosi objektu. Grožis buvo antraeilis: laikoma, kad moteris pirmiau turi būti dora, o tik po to – graži.
Žinoma, tai nereiškia, kad plaukų dažai buvo visiškai pamiršti. 1839 m. iniciatyvus amerikietis perfumeris Jules Hauel savo parduotuvėje Filadelfijoje JAV pradėjo pardavinėti augalinius dažus, taip pat dušo žele ir lokio taukus (tų laikų plaukų kondicionieriaus analogas). Ir jo verslas klestėjo. Panašius dalykus buvo galima įsigyti ir kitose parduotuvėse. Be to, dauguma damų toliau gaminosi dažus savo virtuvėse. Naminiai receptai įprastai siūlė naudoti įvairias žoleles, šaknis ir lapus. Buvo naudojami ir neįprasti ingridientai, pvz. rūdys. Tiesa, griežta Viktorijos laikų epocha stipriai paveikė madas: moterys naudojo labai nepastebimus plaukų dažus.
XIX a. sutvirtėjus Europos ir Azijos ryšiams, europietės pradėjo labiau vertinti chna plaukų dažymui. Tiesa, tais laikais chna vadino visus plaukų dažus., net jei dažai buvo gaminami kitų ingridientų pagrindu. Pirkėjai galėjo nusipirkti dėžutes su užrašais “juoda”, “raudona”, “blond”, “neutrali” arba “balta”. Jų sudėtyje kaip taisyklė buvo galima rasti chna, indigo arba cinamono kartu su kitais ingridientais.
XIX a. sukurti pirmieji sintetiniai dažai, galėję pakeisti plaukų spalvą. Tai buvo plaukų dažai, pagaminti parafenilendiamino pagrindu, kuris sukeldavo nepakeliamą odos niežėjimą ir kaip to pasekmę – uždegimą. Mažai kas norėjo naudotis tokiu abejotinu produktu.
XIX a.pab. buvo mokslinių atradimų laikas. Sparčiai vystėsi chemijos mokslas. 1863 m. chemikai susintetino chemikalą, kuris gerai dažė tekstilę. Toliau vyko dažų tyrinėjimai anglies dervos ir anilino pagrindu, tai privedė prie šiuolaikinių plaukų dažų formulių.
XIX a. plaukų šviesinimui pirmą kartą istorijoje pradėtas naudoti vandenilio peroksidas. 1867 m. Londono chemikas Е. Н. Thiellay ir paryžietis kirpėjas Leon Hugot pademonstravo peroksido veikimą ant plaukų. Šis bespalvis skystis suardo natūralų melaniną, kuris yra plauke ir gijos įgauna geltoną arba oranžinį atspalvį. Peroksidas saugiau veikė plaukus nei ankstesnės balinančios priemonės. Tik šiuolaikiniai mokslininkai atrado, kad peroksidas kenkia mūsų plaukų svogūnėliams ir ardo jų keramidus, sausina plaukus, o XIX a. moterys alpo iš laimės nuo šio produkto. Vienintelė kliūtis tapti baltapūke princese buvo milžiniška šio produkto kaina. Bet nepaisant to, šis atradimas buvo tikras proveržis ir nuo jo prasidėjo šiuolaikinių plaukų dažų era.
← Įdomioji plaukų dažų istorija
Viduramžiai, Renesansas, Barokas: rausvaplaukiai, blondinai ir tamsiaplaukiai
XX a. – viskas prasidėjo nuo meilės žmonai...
