Cheminių plaukų dažų formulėms atsirasti padėjo…meilė. Kas žino, kada chemikai būtų sugalvoję sintetinius dažus, jei ne gabaus prancūzų inžinieriaus-chemiko Eugène Schueller meilė savo žmonai. Vieną dieną ponia Schueller išėjo į kirpyklą ir grįžo namo su ašaromis akyse: vietoj trokštamų šviesių garbanų jos veidą rėmino tiesūs plaukai, labiau panašūs į šiaudus. Šis įvykis palietė jaunojo chemiko širdį ir jis pradėjo darbuotis laboratorijoje, siekdamas sukurti tinkamus plaukų dažus savo žmonai. Ir jam pavyko!
1907 m. jis sukūrė sintetinius plaukų dažus vario druskų, geležies ir natrio sulfato pagrindu. Dažai buvo iš karto pristatyti žmonai ir ji liko be galo patenkinta rezultatu – plaukų spalva ir blizgesiu. Po šio pasisekimo su žmona, Eugène Schueller pristatė savo dažus kirpėjams ir pardavė jiems keletą flakonėlių su skambiu, nieko nereiškiančiu pavadinimu „L’Aureale“ ir nenustebo, kai jie užsakė daugiau. Eugène Schueller užpatentavo savo plaukų dažus ir pradėjo jų gamybą. Dažų pavadinimas keitėsi į „L‘Oreal“, kuriame jungėsi prancūziški žodžiai: „l‘or“ (auksas) ir „aureole“ (blizgėjimas, švytėjimas). Tai buvo pirmieji visuomenei prieinami, nekenksmingi ir profesionalūs plaukų dažai. Iš šio produkto išaugo viena didžiausių šių laikų kosmetikos kompanijų „L‘Oreal“.
1920 m. kita prancūzų kompanija „Mury“ sukūrė formulę, leidžiančią plaukų dažams pasiekti plauko šerdį, o ne tik padengti jo išorę. Naujieji plaukų dažai laikėsi ilgiau ir atrodė natūraliai, dėl to pasirodė efektyvesni dažant žilus plaukus, taip pat natūralios plaukų spalvos sustiprinimui.
1930 m. buvo madingas platininis blond plaukų atspalvis. Moterys ėmėsi peroksido arba skalbinių baliklio, kad turėtų tokios spalvos plaukus. Kitos naudojo chna mažiau radikaliam spalvos pakeitimui.
Plaukų dažų revoliucija vyko ir kitur Europoje – Vokietijoje 1934 m. Georg Ströher, „Wella“ kompanijos įkūrėjo sūnus, išgavo pirmąjį dažomąjį kremą-kaukę plaukams pasaulyje „Koleston“. Šie nauji dažai ne tik leido pakeisti plaukų spalvą, bet ir sutepdavo jų paviršių, tai darė plaukų dažymą labiau tausojantį.
Plaukų dažų gamyba aktyviai vystėsi ne tik Europoje, bet ir JAV. Amerikietis chemikas Lawrence M. Gelb lankydamasis Prancūzijoje 1931 m. atrado firmos „Mury“ produktus ir įsigijo teises į juos. Kartu su žmona, grįžęs į JAV, jis atidarė kompaniją „Clairol“ ir pradėjo dirbti prie dažų angliavandenilių pagrindu, kuriuos moterys galėtų naudoti namų sąlygomis. 1932 m. Gelb patobulino plaukų dažų formulę, pagrįstą dirbtinio pigmento prasiskverbimu į plauko vidų. Tokie dažai užtikrino atsparią spalvą, tačiau gana agresyviai veikė plaukus. 1950 m. Gelb sukūrė plaukų dažų sudėtį (ši formulė ir šiandien naudojama daugelio plaukų dažų gamyboje), kuriatsargiau veikė plauko struktūrą bei leido plaukus nudažyti vienu etapu (pašviesinti be išankstinio jų balinimo) bei namų salygomis.
Kompanijos „Clairol“ reklaminėje kompanijoje buvo vaizduojamos garbingos moterys (namų šeimininkės) ir skambėjo šūkis: „Ar tiesa, kad blondinių gyvenimas linksmesnis? Pabandyk ir sužinosi!“. Plaukų dažymas jau nebuvo laikomas nepadoriu, buvo laužomi stereotipai, susiję su plaukų dažymu. Plaukų dažymas tapo masiniu reiškiniu.
Toliau kosmetikos rinka augo milžiniškais tempais. 1960 m. kompanija „Schwarzkopf“pirmą kartą Europoje pristatė tonavimo putas. Kompanija „Clairol“ savo ruožtu išleido pirmuosius dažus be peroksido, galinčius nudažyti žilus plaukus. Plaukų dažymui namuose produktus taip pat siūlė kompanija „Revlon“, o kompanijos „Redken“ ir „Allegretti“ buvo populiarios produktų, skirtų kirpykloms, rinkoje. 1960 m. pasaulis pirmą kartą išgirdo pavadinimą „Londa“ – šeimos kompanija, įkurta dar 1880 m. ir pardavinėjusi tinklelius perukams, tampa kokybiškų plaukų dažų sinonimu Rytų Europoje.
1970 m. įvyksta dar viena mini revoliucija – atsiranda dažymo sruogelėmis technologija. Hipių kultūros laikais auga domėjimasis viskuo, kas natūralu, taigi kompanijos pradeda leisti produktus, pagamintus augaliniu pagrindu, kuriuose nėra tokių chemikalų kaip amoniakas, peroksidas ar parafenilendiaminas. Lydere šioje srityje tampa „Revlon“, kuri išleidžia pirmus dažus plaukams be amoniako. Populiarėja pankai, maištingas jaunimas pradeda dažyti plaukus įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Vis dar populiarūs platininiai ir aukso spalvos plaukai. Nuo 1970 m. vis daugiau vyrų pradeda dažyti plaukus, daugiausiai siekdami maskuoti žilus plaukus, tačiau subtiliai, kad plaukų dažymas nebūtų pastebimas.
1980-90 m. toliau tobulėja plaukų dažų receptūros: dažai tampa vis atsparesni ir vis švelnesnio poveikio plaukų struktūrai. Dažų gamintojai skiria ypatingą dėmesį plaukų blizgesiui – iš produkto reikalaujama ne tik kruopščiai padengti žilus plaukus ir suteikti vientisą sodrią spalv,ą bet ir suteikti plaukams blizgesio.
← Įdomioji plaukų dažų istorija
Viduramžiai, Renesansas, Barokas: rausvaplaukiai, blondinai ir tamsiaplaukiai
